2016-08-18

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus  2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015), kurioje ieškovas (draudimo kompanija) prašė priteisti iš atsakovo 12 152,38 Lt draudimo išmokos ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Ieškovas šias sumas prašė priteisti dėl to, jog atsakovas sudarydamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nesuteikė ieškovui (draudikui) teisingos informacijos, t. y. nenurodė, kad vykdys pervežimus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, todėl ieškovas į tai neatsižvelgė apskaičiuodamas draudimo riziką. Apdrausti automobiliai Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje sukėlė eismo įvykius, jų metu padarytą žalą ieškovas atlygino išmokėdamas 24 304,74 Lt (7039,14 Eur) draudimo išmokų. Motyvuodamas tuo, kad atsakovas pažeidė pareigą pateikti teisingą informaciją, ieškovas prašė priteisti iš jo pusę išmokėtos draudimo išmokų sumos.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, jog neprivalo nei informuoti ieškovo apie transporto priemonės naudojimą ES valstybėse, nei mokėti už tai papildomą draudimo įmoką, nes tiek nacionalinė, tiek ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų visoje ES teritorijoje, o draudimo įmokos (premijos) dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo apsauga kitoje ES valstybėje narėje.

Kauno miesto apylinkės teismas ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 12 152,38 Lt (3519,57 Eur) draudimo išmokos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui iš atsakovo 4567,38 Lt (1322,80 Eur) draudimo išmokos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tenkindamas kasacinį skundą, pažymėjo, jog pagal Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnį, kuris iš dalies buvo pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų garantuoti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galioja visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse, ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Savo turiniu iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 10 straipsnio 1 dalyje. Be to, teismas konstatavo, jog ESTT, aiškindamas minėtą nuostatą, prejudiciniame sprendime nurodė, kad iš Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio formuluotės matyti, jog pagal visas motorinių transporto priemonių privalomojo draudimo sutartis, sumokėjus vienkartinę įmoką, turi būti suteikta draudiminė apsauga, galiojanti visoje Sąjungos teritorijoje.

Tiek Direktyva, tiek TPVCAPDĮ suteikia draudimo apsaugą nukentėjusiems asmenims visose Europos Sąjungos valstybėse narėse nepriklausomai nuo to, kad žala padaroma transporto priemonei būnant kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nepriklausomai nuo draudėjo ir draudiko tarpusavio susitarimu nustatytų TPVCAPDĮ sutarties sąlygų.

Nagrinėtoje byloje buvo keliamas klausimas ar TPVCAPDĮ sutarties šalys savo susitarimu gali susiaurinti draudėjui (apdraustajam) teikiamą draudimo apsaugą teritorijos atžvilgiu, jei toks susitarimas neriboja trečiųjų nukentėjusių asmenų teisių.

Atsižvelgęs į nacionalinį ir Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms.

Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teisės taikymo taisyklę, jog ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms. Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDĮ, t. y. įvertinęs visą prisiimamos rizikos apimtį, inter alia, įvertinęs draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.