2016-06-29

2016 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-320-469/2016 pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Snoras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra.

Šioje kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pagrindus atsisakyti mokėti garantijos išmoką, aiškinimo ir taikymo.

Byloje ieškovė BAB „Snoras“ ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 516 838,44 Lt (149 686,76 Eur) dydžio garantijos išmoką pagal 2006 m. gruodžio 22 d. atsakovės išduotą smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantiją.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės BAB „Snoras“ reikalavimą dėl 149 668,85 Eur garantijos išmokos priteisimo atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės BAB „Snoras“ apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo dalį ir priėmė dėl šios dalies naują sprendimą – patenkino BAB „Snoras“ ieškinį, priteisdama jos naudai iš atsakovės UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 149 668,85 Eur (516 776,61 Lt) dydžio garantijos išmoką pagal 2006 m. gruodžio 22 d. išduotą smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantiją.

UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą. Kasacinis teismas patenkino kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikino ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje konstatavo, jog kasacinio teismo praktikoje suformuluotas teisės doktrina paremtas išaiškinimas, pagal kurį skiriamos dvi garantijos rūšys: paprastoji, sąlyginė, kai garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės ir yra subsidiari (CPK 6.90 straipsnio 1 dalis), ir nepriklausoma garantija, kai garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta (CPK 6.90 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2006). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl sąlyginės garantijos vykdymo.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012). Dėl to garantijos kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai. Jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos vykdymo sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (CK 6.92 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tenkindamas kasacinį skundą suformavo teisės taikymo taisyklę ir išaiškino, kad tais atvejais, kai garantijos santykiams taikomi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. spalio 29 d. įsakymu patvirtinti Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatai, sprendžiant dėl garanto prievolės mokėti garantijos išmoką, turi būti vertinamos ne tik šalių valia nustatytos, bet ir imperatyviosiose šio teisės akto nuostatose įtvirtintos garantijos sąlygos.