2014-04-24

2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-203/2014 pagal atsakovės Kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovei Kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“, trečiasis asmuo S. T., dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vekselio, kaip paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės, teisėtumo bei jo santykio su hipoteka.

Faktinės bylos aplinkybės buvo tokios: ieškovė byloje prašė pripažinti negaliojančiu ab initio 2009 m. gruodžio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį (toliau – ir Vekselis), kuriuo ji įsipareigojo besąlygiškai sumokėti atsakovei 10 000 eurų. Ji nurodė, kad 2009 m. gruodžio 21 d. su atsakove sudarė paskolos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ši jai suteikė 10 000 eurų vartojimo paskolą. Suteiktos paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovei ir jos sutuoktiniui priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, taip pat atsakovė pareikalavo pasirašyti 10 000 eurų vekselį. Ieškovės teigimu, pasirašydama vekselį, ji nesiekė sukurti naujos prievolės, o tik norėjo suteikti atsakovei užtikrinimą, kad tinkamai įvykdys savo prievolę pagal Sutartį. Kadangi ji prievolės pagal Sutartį laiku neįvykdė, tai atsakovė sutartį vienašališkai nutraukė ir 2010 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal Vekselį išdavimo, be to, 2011 metų balandžio mėnesį pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl priverstinio skolos, atsiradusios pagal Sutartį, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo iš varžytynių. Ieškovė nurodė, kad abu vykdomieji dokumentai buvo pateikti vykdyti skirtingiems antstoliams, o atsakovė reikalauja įvykdyti prievoles ir pagal Sutartį, ir pagal Vekselį; teigė, kad pasirašydama Vekselį ji suklydo dėl tokio sandorio esmės ir pobūdžio – suklydo manydama, jog neįvykdymo atveju skola nebus išieškoma ir pagal Sutartį, ir pagal Vekselį kartu, o tik pagal vieną dokumentą. Anot ieškovės, atsakovas, įgydamas Vekselį, elgėsi nesąžiningai ir tyčia veikė jos nenaudai.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino ir pripažino Vekselį negaliojančiu ab initio. Teismas padarė išvadą, kad Vekselis sukūrė naują, savarankišką, abstrakčią prievolę, kuri iš esmės teisiškai nepriklauso nuo to teisinio santykio, kurio pagrindu ji buvo sukurta, t. y. šalių pasirašytos paskolos sutarties, taigi tokio vekselio pasirašymas negali būti pripažįstamas pagrindinės prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemone. Spręsdamas dėl Vekselio pripažinimo negaliojančiu kaip dėl suklydimo sudaryto sandorio, teismas padarė išvadą, kad ieškovės suklydimas turi esminę reikšmę, nes buvo suklysta dėl sandorio (vekselio) esmės – ieškovės suklydimas pasireiškė tuo, kad ieškovė suklydo, manydama, jog prievolės grąžinti paskolą neįvykdymo atveju iš jos skola nebus išieškoma pagal paskolos sutartį ir vekselį kartu, taip neproporcingai suvaržant jos teises, t. y. pateikiant du vykdomuosius dokumentus skirtingiems antstoliams, areštuojant keliskart didesnės vertės turtą, negu būtų reikalinga skolos sumai pagal paskolos sutartį padengti, mokant vykdymo išlaidas dviem antstoliams už jų atliktus vykdymo veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sprendė, kad ieškovė, išduodama vekselį atsakovės naudai, sukūrė visiškai kitą prievolę – prievolę pagal vekselį, kuri nėra susijusi su paskolos sutartimi, ir dėl to Vekselis negali būti vertinamas paskolos sutartimi prisiimtos prievolės užtikrinimo priemone. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė vekselį pasirašė dėl suklydimo ir šis pripažintinas esminiu. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, esant paskolos užtikrinimui skolininko turto įkeitimu, pirmiausia skola išieškoma būtent iš šio turto, o jeigu lėšų suma, gauta iš varžytynių pardavus turtą, yra mažesnė už įsipareigojimų sumą, antstolis išieškojimą toliau gali vykdyti iš kito skolininko turto. Kolegijos vertinimu, atsakovės veiksmai, kai ji pirmiausia pateikė vykdyti vekselį, o tik vėliau kreipėsi dėl išieškojimo iš įkeisto turto ir vykdomąjį dokumentą pateikė kitam antstoliui, negali būti pripažįstami sąžiningais.

Kasacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo kasacinį skundą nutarė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. ir 2013 m. liepos 26 d. nutartis ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Toliau pateikiami Lietuvos Aukščiausiosiojo teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008, kt.).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Vekselis, išduotas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, netampa garantija ar laidavimu, jam netaikytinos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos, tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, per se nesudaro teisinio pagrindo vekselius pripažinti negaliojančiais, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Vis dėlto kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. Pažymėtina, kad įstatyme yra įtvirtintas privalomų vekselio rekvizitų sąrašas, tačiau nėra draudimo į vekselį įrašyti papildomus duomenis, todėl siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus vekselio davėjas gali jame nurodyti, kad vekselis skirtas kitai prievolei užtikrinti. Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto parturtėjimo, kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylosNr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v. AS „Parex banka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013, 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; kt.). Vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų, ir kreditoriaus, ir skolininko, teisės turi būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014).

Iš išdėstyto konstatuotina, kad kasacinis teismas dar kartą patvirtino taisyklę, jog vekselis gali būti laikomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone, tačiau kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo

Pasisakydama dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Minėta, kad vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Teismai, spręsdami dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalo tirti ir vertinti CK 1.90 straipsnio taikymui nurodytų sąlygų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovė pripažįsta, kad norėjo suteikti atsakovei užtikrinimą, jog tinkamai įvykdys savo prievolę pagal Sutartį. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės pagal kitą sutartį išdavimas yra galimas ir teisės aktams neprieštarauja. Taigi, kasacinis teismas padarė išvadą, kad ieškovė suprato savo veiksmų ir sudaromo sandorio esmę ir jos suklydimui konstatuoti nebuvo pagrindo, nes ieškovės valia ir šios valios išraiška sutapo – ieškovė išdavė vekselį tinkamam prievolių įvykdymui užtikrinti. Tai, kad ieškovė galbūt ne visai tinkamai įvertino išieškojimo pagal vekselį procedūrą ir jos santykį su išieškojimu iš hipoteka įkeisto turto arba klaidingai įsivaizdavo sudaromo sandorio teisinius padarinius, nesuponuoja išvados, kad egzistavo esminis suklydimas dėl sandorio esmės.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad net jeigu atsakovė būtų elgusis nesąžiningai ir išsiieškojusi dvigubą sumą iš ieškovės tiek pagal vekselį, tiek iš hipoteka įkeisto turto, tai taip pat nesudarytų pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu dėl suklydimo, o tik būtų pagrindas spręsti dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo.

Dėl vekselio bei hipotekos santykio išieškojimo procese

Kasacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pasisakė dėl vekselio ir hipotekos santykio išieškojimo procese. Kolegija konstatavo, kad tokiu atveju, kai skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymas yra užtikrintas tiek nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek ir vekseliu, kreditorius, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, turi teisę pasirinkti, kokiu būdu jis pirmiausia sieks savo reikalavimų patenkinimo, nes teisės normos jo neįpareigoja pirmiausia pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe ir nenustato nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimo eiliškumo. Pažymėtina, kad sutarties šalys, susitardamos, jog skolininkas pateiks kreditoriui kelis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų, gali sutartyje nustatyti jų (užtikrimo būdų) tarpusavio satykį, realizavimo eiliškumą ir kt. Tokiu atveju sutarties šalys privalo laikytis sutarties nustatytų taisyklių, joms taip pat privalomoa imperatyvios teisės normos. Jeigu sutartyje tai nenustatyta, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo klausimai spręstini pagal kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialiosios teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą, pagrindinės ir papildomos prievolės santykio principus.