2010-03-26

2009 m. spalio 12 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr.3K-3-394/2009. Šioje byloje ieškovui, tapusiam kredito unijos pajininku, buvo suteikta paskola, tačiau unija savo reikalavimus ieškovo atžvilgiu perleido atsakovui (bankui), o šis - kitam atsakovui (fiziniam asmeniui). Ieškovas prašė reikalavimų perleidimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, kadangi Kredito unijų įstatymas nenumato reikalavimo perleidimo galimybės, priešingu atveju unija negalėtų įgyvendinti savo tikslo ginti unijos narių interesus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Kredito unijų įstatymo normų sisteminis bei teleologinis aiškinimas neleidžia daryti išvados, kad jame yra nustatytas draudimas kredito unijai perleisti kreditorinį reikalavimą pagal paskolos kredito unijos nariui sutartį. Nors pagal CK 6.101 str. 5 d. be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės, o atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, kredito unijai suteikus paskolą savo nariui, kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės, ir tokio reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.101 str. 5 d), tačiau nagrinėjamoje byloje skolininkas (ieškovas) sutiko dėl reikalavimo perleidimo, todėl reikalavimų perleidimo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.80 str. nėra pagrindo.

Be to, konstatuota, kad sprendžiant, ar kredito unijai suteikus savitarpio paskolą savo nariui kreditoriaus asmuo turi esminės reikšmės, analizuotinos Kredito unijų įstatymo nuostatos. Pagal Kredito unijų įstatymą (2000 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. VIII-1683 redakcija) kredito unija -kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Nagrinėjamoje byloje kredito unija suteikė savo nariui savitarpio paskolą, kuri pagal įstatymą apibrėžiama kaip iš kredito unijoje sukauptų pinigų savo nariams duodamos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, už kurias imamos kredito unijos valdybos nutarimu nustatyto dydžio palūkanos. Kredito unijų nariai turi teisę dalyvauti kredito unijos susirinkimuose ir balsuojant turėti tik vieną balsą, rinkti kredito unijos valdymo ir kontrolės organus ir būti į juos išrinktas, gauti informaciją apie kredito unijos veiklą, jos finansinę- ūkinę būklę ir turtą ar pareikalauti, kad kredito unija pateiktų jam susipažinti ar kopijuoti metinę bei tarpinę finansinę atskaitomybę, valdybos ataskaitas apie kredito unijos veiklą, susirinkimų protokolus, narių registrą, apskųsti teismui visuotinio narių susirinkimo ir valdybos nutarimus, turi teisę naudotis kredito unijos teikiamomis paslaugomis įstatuose nustatytomis lengvatinėmis sąlygomis ir kt. (Kredito unijų įstatymo 19 straipsnis). Atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, darytina išvada, kad kredito unijai suteikus paskolą savo nariui yra būtent toks atvejis, kai kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės. Taigi tokio reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.101 straipsnio 5 daliai). Nagrinėjamoje byloje skolininkas sutiko dėl reikalavimo perleidimo (2005 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties 6.5 punktas), todėl nėra pagrindo pripažinti 2007 m. rugpjūčio 20 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. reikalavimų perleidimo sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.