2010-01-25

Teisinėje literatūroje nėra vieningos teisės taikymo sampratos, todėl pateikiame keletą teisės taikymo sampratos pavyzdžių:

Teisės taikymas - tai kompetentingų valstybės institucijų ar pareigūnų, firmų vadovų veikla, kuria padedama asmenims pasinaudoti savo teisėmis, jas apginti pažeidimo atveju, arba veikla, kuria yra siaurinamos, likviduojamos asmens teisės, šiam atsisakius vykdyti pareigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti visuomenėje naudojimąsi savo teisėmis (Vaišvila A., 2000, p. 303-304).

Teisės taikymas suprantamas kaip praktinė tam tikrų įgaliotų subjektų veikla, kai teisiškai įvertinama individuali gyvenimo situacija ir nustatomos teisės subjektų teisės ir pareigos (Mikelėnienė D., Mikelėnas V., 1999, p.47).

Teisės taikymas - tai tokia teisės realizavimo forma, kai teisės normų nustatytus reikalavimus įgyvendina valstybės kompetentingi organai (pareigūnai), valdinga veikla priimdami specialius aktus (sprendimus, nuosprendžius, nutarimus, įsakymus) ir esant reikalui panaudodami valstybės prievartos priemones (Žiočys P., 2000, p.29)

Teisės taikymas - tai valdinga individuali teisinė veikla sprendžiant teisines bylas, ir dėl tokios veiklos teisės sistemoje atsiranda individualūs paliepimai (potvarkiai). Teisės taikymas yra teisinio reguliavimo proceso baigiamoji stadija (Vansevičius S., 1998, p. 34).

Pagrindiniai teisės taikymo požymiai yra šie (Vaišvila A., 2000, p.306-307):

1. Taikydama savo sukurtą teisę, valstybė padeda asmenims įgyvendinti savo subjektines teises (pozityvus teisės taikymas) ir vykdo teisingumą (negatyvus teisės taikymas).

2. Teisės normos taikomos visų tos teisės subjektų gerovės interesais. Tai reiškia, kad turi būti užtikrinta ne tik vieno asmens teisių apsauga, bet negali būti pažeidžiami ir kitų visuomenės narių interesai.

3. Teisės taikymo subjektai dažniausiai yra valstybės institucijos ir pareigūnai, turintys įgaliojimus valstybės vardu duoti kitiems asmenims privalomus įvykdyti paliepimus. Kai kurie autoriai nurodo, kad teisės taikymo subjektai gali būti ir privačių įstaigų vadovai, priimdami įvairius su darbo santykiais susijusius įsakymus, tačiau šiame darbe nenagrinėsime šių teisės taikymo atvejų.

4. Teisės taikymo rezultatas yra individualių, valdingų teisinių paliepimų priėmimas, kurie yra privalomi ir jų vykdymą užtikrina valstybės prievarta.

5. Teisės normos turi būti taikomos ne formaliai, o kūrybiškai, t.y. turi būti parenkami efektyviausi teisės taikymo būdai.

6. Teisės taikymas vykdomas pagal specialias proceso teisės nustatytas procedūras.

Lietuvoje teisę taiko vykdomosios ir teisminės valdžios institucijos. Priklausomai nuo to, kas taiko teisę, skiriamas administracinis ir teisminis teisės taikymo modeliai. Administracine tvarka teisė taikoma nesant konfliktinės situacijos, taip pat esant konfliktinei situacijai, tačiau, kai yra aiškios faktinės aplinkybės ir nereikia papildomo tyrimo arba šis konfliktas pripažįstamas mažareikšmiu (pavyzdžiui, administracinės baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimą skyrimas). Teisminis teisės taikymas yra gerokai sudėtingesnis nei administracinis, nes teismas sprendžia teisinį dviejų šalių konfliktą. Teisminis teisės taikymas susideda iš kelių etapų - bylos medžiagos tyrimo, taikytinos teisės normos paieškos, jos galiojimo ir tikrosios prasmės nustatymo (teisės aiškinimo), teisinio bylos faktų taikymo ir teisės taikymo akto (teismo sprendimo priėmimo) (Mikelėnienė D., Mikelėnas V., 1999, 49-50).

Literatūroje nurodomi šie pagrindiniai administracinio ir teisminio teisės taikymo modelių skirtumai (Mikelėnienė D., Mikelėnas V., 1999, 51-53):

1. Teismo sprendimas sudėtingoje byloje yra ne tik formalus teisės taikymo, bet ir jos aiškinimo aktas.

2. Teismas taikydamas teisę veikia kaip nešališkas šalių ginčą sprendžiantis arbitras.

3. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalių ginčas išsprendžiamas galutinai ir negali būti peržiūrimas.

4. Teismo sprendimas dažnai įgyja precedento galią.

5. Teismo procese teisę taiko teisėjai, turintys teisinį išsilavinimą ir kvalifikaciją.

Oficiali teisės taikymo forma, kaip jau buvo minėta, yra teisės taikymo aktai, kuriuose įtvirtinami kompetentingų institucijų sprendimai konkrečiu atveju. Teisės taikymo aktams būdingi šie požymiai (Vaišvila A., 2000, 309-310):

1. Teisės taikymo aktas - tai dažniausiai oficialios, kompetentingos valdžios institucijos sprendimas dokumentas;

2. Teisės taikymo akte yra išreikštas privalomas valstybės paliepimas, kuris bendrųjų teisės normų pagrindu nustato konkretaus santykio dalyviams individualias teises ir pareigas.

3. Teisės taikymo aktas turi įstatymo nustatytą formą;

4. Teisės taikymo aktas skirtas individualizuoti bendrąjį teisinį reguliavimą.

Dažnai teisės taikymo aktas turi įstatymo galią, bet šią galią jis turi ne pats savaime, o jam pereina taikomo įstatymo galia.

Teisės taikymo praktikoje būna situacijų, kai tam tikros aplinkybės, reikšmingos asmens teisių apsaugai, nepatenka į teisinio reguliavimo įstatymais sritį ir dėl to asmens teisės nėra ginamos pozityviosios teisės priemonėmis. Tai vadinama teisės (įstatymų) spragomis, kurios atsiranda dėl to, kad įstatymų leidėjas negali iš anksto numatyti visų teisinio reguliavimo reikalingų visuomeninių santykių modifikacijų, kurios gali atsirasti ateityje. Teisės spragos turi būti operatyviai šalinamos, tačiau kol jos nėra pašalintos, visuomeninius santykius galima reguliuoti remiantis įstatymo arba teisės analogijos sukurta norma. Ä®statymo analogija taikoma tais atvejais, kai nėra teisės normos, reguliuojančios konkretų gyvenimo atvejį, bet yra norma, reguliuojanti į jį panašius atvejus. Teisės analogija taikoma tais atvejais, kai įstatymuose nėra reikiamos teisės normos, reguliuojančios aptariamą atvejį, ir negalima taikyti įstatymo analogijos. Tada byla sprendžiama remiantis bendraisiais teisės principais (visų piliečių lygybės įstatymui, niekas negali naudotis savo teisėmis, nevykdydamas joms proporcingų pareigų ir kt.), kurie įtvirtinami konstitucijoje. Šie principai gali būti įvardinti vienu principu - naudodamasis savo teisėmis, asmuo privalo nevaržyti kito asmens teisių. (Vaišvila A., 2000, 313-314).

Lietuvos Civilinis kodeksas numato įstatymo ir teisės analogijos taikymą (CK 1.8 str.), tačiau Lietuvoje, kaip ir daugelyje romanų-germanų tradicijos šalių, draudžiama naudotis įstatymo ir teisės analogija taikant Baudžiamojo ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksus.

Taikant teisę, taip pat galimos teisės normų kolizijos. Taikant įstatymus reikia vadovautis įvairiais teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis ir principais, iš kurių vienas svarbiausių laikytini konstitucijos ir įstatymų viršenybės bei teisės principų pusiausvyros principai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str. nustato, kad negali būti taikomi įstatymai, kurie prieštarauja Konstitucijai: “tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją".

Lietuvoje vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Aukščiausiasis Teismas, Vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 str., 31 str.).

LITERATŪRA:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262.

3. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr.17-649.

4. Žiočys P. Teisės pagrindai. V., 2000

5. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. V., Justitia, 1999.

6. Vaišvila A. Teisės teorija. V., 2000.