2016-12-22

2016 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-519-313/2016, kurioje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, dalies draudimo išmokos grąžinimą, draudėjui pažeidus draudimo sutartį, aiškinimo ir taikymo.

Bylos fabula tokia. Draudikas prašė priteisti iš draudėjo dalį dėl eismo įvykio nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos, nes transporto priemonę vairavo asmuo, kurio gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje ir ne Europos Sąjungos valstybėje, nes draudimo sutartyje buvo numaytas toks draudimas.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas patenkino. Draudėjas pateikė kasacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausias Teismas konstatavo, jog kasacinio teismo praktika, kuria draudžiama draudimo sutartyje įtvirtinti sąlygas, susijusias su transporto priemonės naudojimo vieta ir (ar) naudotojo gyvenamąja vieta, t. y. kuriomis transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų laikomas riziką didinančia aplinkybe, siejama su atvejais, kai transporto priemonės savininkas pats naudoja transporto priemonę užsienyje ar perduoda ją laikinai valdyti užsienyje gyvenančiam ir (ar) dirbančiam trečiajam asmeniui (draudimo sutartis nėra nutrūkusi). Taigi draudžiami draudimo sutarties šalių susitarimai, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje, o išvykimą į kitą ES valstybę narę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka. Tokiais atvejais draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos minėtos draudimo sutarties sąlygos pažeidimo atveju laikytinas nepagrįstu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-706/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-706/2015; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-969/2015).

Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad nurodyta kasacinio teismo praktika susijusi su vienodos draudimo apsaugos galiojimu ES teritorijoje (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis). Trečiųjų šalių, kurios nėra ES valstybės narės, atveju teisė nedraudžia šalių susitarimų, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvoje, o išvykimą į kitą valstybę (ne ES šalį) įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka. Kadangi draudėjas pažeidė draudimo sutartyje nustatytą pareigą informuoti ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą, nepranešė apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą trečiajam asmeniui, taip pat nevykdė Sutartyje nustatytos pareigos naujajam transporto priemonės savininkui perduoti draudimo sutarties dokumentus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas privalo grąžinti ieškovei 50 procentų nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos sumos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.