2019-09-10

2019 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e3K-3-269-219/2019, kurioje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vekselio, nerealizuoto Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) nustatyta tvarka, teisinę reikšmę ir iš jo kildinamų reikalavimų tenkinimą, aiškinimo bei taikymo.

Byloje spręstas klausimas, kai ieškovas pareiškė reikalavimus atsakovui pagal vekselį, kuris nebuo laiku pateiktas apmokėti. Ieškovas įrodinėjo, jog tokiu atveju vekselis tapo paprastu skolos dokumentu ir įrodinėti skolos fakto nebereikia. Atsakovas teigė, kad praleidus terminą pateikti vekselį apmokėjimui, turi būti įrodytas sandorio, dėl kurio buvo išduotas vekselis, egzistavimas. Kadangi paskolos santykių nebuvo, tai ir negali būti reiškiamas reikalavimas pagal vekselį. Pirmos instancijos teismas galutiniu sprendimu ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismas pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, ieškovas pateikė kasacinį skundą.

Kasacinis teismas pažymėjo, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal ĮPVĮ 55 straipsnio, kuris taikytinas ir paprastajam vekseliui (ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 4 punktas), 1 dalies 3 punktą, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti vekselį, kuriame įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“, vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, išskyrus akceptavusįjį. Pastaroji įstatymo nuostata suponuoja išvadą, kad kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Aplinkybė, kad yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, jog yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013; kt.).

Kasacinis teismas dar kartą suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę, kuri buvo suformuluota ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, 32 punktas): „tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas.

Nagrinėjamu atveju kasacinis teismas pasirėmė aukščiau nurodyta teisės aiškinimo taisykle ir atmesdamas ieškovo ieškinį, bei palikdamas galioti priimtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatavo, jog ieškovas ieškinį pagal išduotą vekselį pareiškė praleidęs įstatyme nustatytus terminus vekselį pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį. Dėl nurodytų aplinkybių, nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma taisyklė, pagal kurią pateikto vekselio įrodomoji reikšmė spręstina pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, t.y. vertinant ar egzistavo paskolos teisiniai santykiai.

Vertindamas paskolos santykių egzistavimą, kasacinis teismas nurodė, jog šiai bylai aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, 37 punktas).

Kolegija įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog teismai tinkamai įvardijo ieškovo įrodinėtus teisinius santykius kaip paskolos teisinius santykius, kurie atsirado pagal ĮPVĮ normų tvarka nerealizuotą vekselį, todėl pagrįstai nurodė, kad būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti paskolos suteikimo atsakovui faktą, nes vekselio turinys savaime neleidžia spręsti apie paskolos santykių faktinį susiklostymą, jame nėra įrašų apie skolinimą ir (arba) pinigų perdavimą. Byloje nėra duomenų apie paskolos perdavimą, išskyrus paties ieškovo žodžius, apie paskolos dalyko perdavimą atsakovui pagal ginčo vekselį. Teismai nustatė ir vertino ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes dėl šalių santykių išduodant vekselį ir po jo išdavimo, kai buvo sudaromi kiti paskolų sandoriai –terminą, per kurį nebuvo reikalaujama tokios didelės skolos grąžinimo, sumos (litais) dydį (lėšų kiekį), pagal ieškovo versiją, gabentą į kitą vietą vien tik tam, kad ji būtų fiziškai perduota atsakovui. Šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos ir padaryta pagrįsta išvada, kad pinigai pagal vekselį perduoti nebuvo, todėl paskolos teisiniai santykiai šalių nesiejo, ginčo vekselis nebuvo išduotas paskolos sandoriui patvirtinti ir atsakovas neturi pareigos grąžinti to, ko nepasiskolino.