Tinklaraštis

2014-04-24

2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-203/2014 pagal atsakovės Kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovei Kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“, trečiasis asmuo S. T., dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Toliau:

2014-03-10

2014 m. vasario 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (civilinės bylos Nr. 2A-106/2014), išnagrinėjusi ieškovo Lietuvos centrinės kredito unijos bei kitų ieškovų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2673-232/2012 pagal ieškovų Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, Kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“, Lietuvos centrinės kredito unijos ieškinį atsakovui Kredito unijai „Centrinė taupomoji kasa“ dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus, juridinio asmens pavadinimo pripažinimo klaidinamai panašiu, įpareigojimo pakeisti juridinio asmens pavadinimą ir kt., trečiasis asmuo valstybės įmonė Registrų centras patenkino ieškinį iš dalies ir įpareigoti atsakovą Kredito uniją „Centrinė taupomoji kasa“ pasikeisti savo pavadinimą, kuris yra klaidinamai panašus į ieškovų juridinių asmenų pavadinimus Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, Kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“ ir Lietuvos centrinė kredito unija, tokiu būdu, kad jame jokia forma nebūtų naudojamas žodžių junginys „taupomoji kasa“ ir „Centrinė kredito unija“, ir pakeistą juridinio asmens pavadinimą ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo įregistruoti Juridinių asmenų registre. Bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo uždrausti registruoti prekės ženklą „Kredito unija centrinė taupomoji kasa“, kuris yra klaidinančiai panašus į ieškovo Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ pagal licencinę sutartį naudojamą prekės ženklą, 36 klasei pagal Nicos klasifikaciją, nutraukti.

Toliau:

2013-11-12

2013 m. lapkričio 8 d. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-961/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1257-798/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams K. Ž., J. Ž., U. B. ir K. B. (tretysis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „UK Transport“) dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo.

Toliau:

2013-06-20

2013 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-345/2013 dėl paskolos sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Byloje atsakovės kredito įstaigos interesus nuo pirmosios iki kasacinės instancijos atstovavo advokatas R.Džiugas.

Šioje civilinėje byloje ieškovas prašė pripažinti atsakovo kredito unijos vienašališką būsto paskolos sutarties nutraukimą, jam iš dalies mokant kredito įmokas, neteisėtu ir atnaujinti sutarties galiojimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį atmetė, tačiau ieškovas pateikė kasacinį skundą.

Toliau:

2013-04-07

2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013, kurioje ksacine tvarka buvo keliami bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo klausimai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog ĮBĮ normų nustatytas bendrasis bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo principas – jos mokamos iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų. Formuojamoje teismų praktikoje kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios įmonės lėšų, iš kurių tenkinami ir kreditorių reikalavimai; sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta įmonei administruoti, tuo mažiau liks kreditorių reikalavimams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta UAB ,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010).

Toliau:

2012-11-16

2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-460/2012, suformavo tam tikras teisės taikymo taisykles dėl varžytynėse neparduoto bankrutavusios įmonės įkeisto turto perleidimo hipotekos kreditoriui galimybių ir tvarkos.

Byloje bankrutuojanti įmonė prašė pripažinti negaliojančiu varžytynėse neparduoto įkeisto turto perleidimo hipotekos kreditoriui aktą, nes turtas parduotas nesilaikant kreditorių susirinkimo nustatytų procedūrų. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino ir pripažino turto perdavimo kreditoriui aktą negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos sprendimą nepakeistą.

Toliau:

2012-08-28

Praktikoje dažnai susiduriama su procesinių palūkanų skaičiavimo problemomis. Žinoma, yra dalis antstolių, kurie, vykdydami teismų sprendimus tinkamai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, ir teisingai apskaičiuoja procesines palūkanas vykdymo procese. Tačiau neretai pasitaiko atvejų, kai dėl to kyla ginčas, šiuos ginčus inicijuoja ne tik kreditoriai, bet ir skolininkai.

Kalbant apie procesines palūkanas vykdymo procese ir jų skaičiavimą, paminėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai skolininko sumokėtos įmokos nepadengia visos skolos sumos ir šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumas reglamentuojamas LR CK 6.54 str., kurio 4 dalyje įmokos skolai pagal pagrindinę prievolę dengti priskiriamos ketvirtajai, t. y. paskutinei, eilei (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1036/2003 Danijos bendrovė Nadoc Nr.1 A/S v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004 UAB ,,Libra Vitalis“ v. UAB ,,Amiga“, 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006 UAB ,,Stramina“ v. UAB ,,Komeksimas“).

Toliau:

2012-04-30

2012 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-180/2012, kurioje buvo keliamas teisės klausimas ar transporto priemonės dokumentų palikimas automobilyje (transporto priemonėje) yra aplinkybė nemokėti draudikui draudimo išmokos.

Bylos fabula buvo tokia, kad draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką, nes vagystės metu automobilyje buvo palikti jo registracijos dokumentai, o pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių atitinkamas nuostatas toks atvejis yra vertinamas kaip nedraudžiamasis įvykis.

Toliau:

2012-01-05

Civilinės teisės doktrinoje taikos sutartis laikytina viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai numatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, rūšių. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Pažymėtina, kad taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia apie taikos sutarties turinį, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. LR CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Pagal LR CPK 140 straipsnio 3 dalį taikos sutartimi šalys gali baigti bylą bet kurioje proceso stadijoje. Ši įstatymu nustatyta šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi negali būti paneigta, nes šalių sudaryta taikos sutartis negali būti tvirtinama tik tuo atveju, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui (LR CPK 42 straipsnio 2 dalis). LR CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra vykdytinas dokumentas, todėl, vienai iš taikos sutarties šalių savo sutartinių prievolių nevykdant geranoriškai, kita šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir pateikti jį vykdyti antstoliui. Taigi, priešingai nei kitų civilinių sutarčių atveju, vienai iš taikos sutarties, kurią patvirtino teismas, šalių jos nevykdant (t. y. neatliekant sutartinių prievolių), nereikia kreiptis į teismą, kad šis įpareigotų šalį vykdyti sutartines prievoles. Teismo nutarties pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas yra pagrindas vykdymo veiksmams atlikti (LR CPK 586 straipsnis, 587 straipsnio 1 punktas).

Toliau:

2011-11-23

2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011, kurioje buvo kilęs ginčas dėl bendrovės vadovo atleidimo iš darbo, jam būnant vaiko priežiūros atostogose, teisėtumo.

Ieškovė dirbo pas atsakovą pagal neterminuotą darbo sutartį ir ėjo bendrovės vadovo (direktorės) pareigas. Vėliau, bendrovė neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu išleido direktorę vaiko priežiūros atostogų ir jai būnant jose ji buvo atleista pagal LR DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį.

Pirmos instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismas pirmos instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino ir pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu.

Toliau:

2011-10-27

2011 m. spalio 17 d. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-426/2011, kurioje kilo ginčas dėl priteistinų delspinigių ir procesinių palūkanų dydžio. Pirmos instancijos teismas ieškovui priteisė tik dalį delspinigių ir dalį procesinių palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovų apeliacinį skundą šioje byloje dar kartą pasisakė apie suformuotą teisės taikymo praktiką dėl priteistinų delspinigių ir procesinių palūkanų dydžio. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinių prievolių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2007-10-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007-11-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008 ir kt.). Taigi šalių sutartyje sutartos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010). Skolininkui pažeidus piniginę prievolę bankui, tol, kol jis neatlygino kreditoriui patirtų nuostolių, traktuojama, kad jis naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Šios palūkanos turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t.y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolos dalimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-09-29 nutartis civilinėje byloje 2A-617/2010). Kadangi byloje ieškovas ir atsakovai buvo susitarę dėl 0,2 procento dydžio netesybų, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, t.y. kad atsakovai nevykdė įsipareigojimų dėl krizės sumažėjus jų pajamoms, kad jie yra fiziniai asmenys, kurie kreditą panaudojo gyvenamajam būstui įsigyti bei į teismų praktiką, nėra pagrindo kreditavimo sutartyje nustatytą palūkanų dydį pripažinti neprotingu, per dideliu ir sumažinti.

Toliau: